Pervažiavę skersai visą Lietuvą, įveikę negailestingus apsaugininkų gniaužtus, paaukoję jiems nemažai gėrimų, skėčių, patenkame į užburtąją salą, kurioje auga pelėsiai ir kerpės. Gyva srovė teka ir teka, kol susigeria pro plyšį raudonų plytų sienoje. Patenkame į pilį, kurios aukštus valdovus kažkada užmigdė kapai, tačiau atrodo, kad šiąnakt pilis vėl turi šeimininkus. Aš esu taip arti, kad užuodžiu batų tepalo aromatą, sklindantį nuo jų ką tik išblizgintų "kerzų".
"Sveiki atvykę į "Apocalypticos" pilį! - pasisveikina Eicca. Kas buvo toliau, vieningos nuomonės nėra. Mano mama sako, kad keturios violončelės ir būgnai smogė jai per krūtinės ląstą, kuri ėmė vibruoti. Mano draugai ir aš manome, kad prasidėjo šviesų, žaibų, ugnies ir lietaus muzika. Skamba kūriniai iš naujausio "Apocalypticos" albumo ir senesnės visų mintinai žinomos melodijos. Ritmingai plevėsuoja kiaurai permirkusios mūsų garbanos. Lašai nuo jų tykšta ant scenos, o priešinga kryptimi atskrieja lašai nuo ilgaplaukių muzikantų.
Tai - trečiasis grupės "Apocalyptica" koncertas Lietuvoje, tačiau kai kurie mano pažįstami jau lankosi penktame. Tikri grupės gerbėjai netingi nukeliauti į artimojo ar tolimojo užsienio šalis, kad patirtų širdžiai mielos muzikos ir bendravimo su vienminčiais palaimą.
Panašiai galėčiau apibūdinti ir savo būseną. Mašinai iki paryčių riedant skersai Lietuvą namo, prieš akis mačiau ne tik žaibus, žvaigždes, sinchroniškai mirgančius greitkelio ženklus, bet ir dar kai ką... Galiu prisiekti - klykiant publikai, pilant lietui, griaudžiant perkūnui, buvo viena akimirka. Paavo nusišypsojo man!
Deja, tąkart nepavyko atiduoti jų muzikantams. Tačiau jiems pasisekė vėliau, po koncerto Vilniuje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą