Draugams. Lavoninė uždaryta. Be galo.

Draugai nueina - ir bedugnėn krinta,
Pamirštame jų veidus ir vardus.
Mūs praeitis - buveinė užrakinta,
Lavonų pilnas jos tamsus vidus.
(J.Strielkūnas,"Be draugų")

Šiuo metu mano brangiausias turtas - draugai, šeima, artimieji. Per savo septyniolikmetį gyvenimą draugų neturėjau daug, todėl visus juos labai branginau. Nors dabar kai kurių neatsimenu. Būdama vaikų darželyje draugavau su mergaite, vardu Monika. Labai ją mylėjau, nors dabar mūsų ryšiai yra nutrūkę. Aš gyvenu Šiauliuose, o ji - Kuršėnuose. Tikrai "didelis" atstumas pavertė ją vienu iš lavonų mano sielos bedugnėje. Pradinėse klasėse draugavau su Egle. Laikiau ją savo geriausia drauge (buvo įprasta tokia etiketė), dabar net nepamenu, kodėl. Kartu ne tik mokėmės, bet ir apie metus pianinu grojome. Tikiu, kad ir jai buvo smagu. Nors šiuo metu mokomės toje pačioje mokykloje, net kelias pamokas lankome kartu, tačiau beveik nesišnekame. Eglė pasikeitė, aš - taip pat. Ką gi - dar vienas "nabašnikas". "Sandoros" pagrindinės mokyklos laikais turėjau dvi drauges: Akvilę ir Margaritą. Kokios jos skirtingos! Akvilė - tyli, iš pirmo žvilgsnio kukli mergaitė, iki šiol žaviuosi jos meniniais sugebėjimais. Tada maniau, kad ji reikalauja per daug mano dėmesio, nes labai pykdavo, jei daugiau bendraudavau su kuo kitu, na, kad ir su Margarita. Ši - visiška Akvilės priešingybė - plepi, veikli, šilta ir tokia paprasta. Su ja galėdavau pasikalbėti apie bet ką, aišku, turėdama galvoje, kad tai neliks tik tarp mūsų keturių ausų. Šiuo metu su Akvile pasišnekame mokykloje tačiau nebėra taip, kaip buvo, nebėra to artimo ryšio. Margarita tradiciškai kasmet pakviečia mane į savo gimtadienį. Bet tik tiek. Kam to reikia? Iš lavoninės tai neprikels, iš bedugnės neištrauks.
Baigiau senovės istoriją, pereisiu prie naujųjų laikų. Šiauliuose, mokykloje, turiu tris brangiausias drauges. Viena - be galo linksma, darbšti, nemokanti pykti ir tokia žmogiška (labai Tave myliu!). Kita - pleputė, nenustygstanti vietoje ir nepaprastai rūpestinga (žinai, kad Tave irgi). Trečioji - juokų maišelis, nors kartais atrodo pikta, bet yra ypatingai mielas žmogus (nepavydėk be reikalo, ♥). Be jų mano dienos mokykloje ir ne tik būtų nuobodžios, gal net nepakeliamos. Lavoninė užsidarė, ši trijulė sėkmingai liko už jos ribų. Kaip ir "tokios crazy draugės" iš Kauno. Jos labiausiai išsiskiria iš visų mano draugų. Nors gyvena kitame Lietuvos krašte, negaliu įsivaizduoti, jog bent porą kartų į savaitę nepapasakočiau joms savo įspūdžių, neišklausyčiau jų. Taip gera žinoti, jog kažkam rūpiu, jog kažkas mane myli ir supranta tokią, kokia esu. Be galo gerai su jumis jaučiuosi, Tyla, Milda, Birute (reiktų padėkoti gerb. Jonui Čepuliui, kad su jumis susipažinau), Aušra ir Laura (padėka prieš tai minėtoms merginoms už pažintį). Tokie ypatingi žmonės pakampėmis nesimėto.
Yra keletas žmonių, kurie lydi mane visą gyvenimą. Tai mano broliai ir pusseserės. Kaip ir visi, su broliais ir pasipykstam, ir pasimušam, tačiau be galo juos myliu ir branginu. Tikrai be galo. Jonas ir Augustinas - mano kasdienybės dalis, galbūt todėl kartais jų neįvertinu. O turėčiau - su manim gyventi kartais tikrai ne pyragai (nors kartais kokių sausainukų ir iškepu). Salomėja ir Judita, mano vaikystės žaidimų bendrininkės, visada užims ypatingą vietą. Ne tik todėl, kad Saliutės niekada nemačiau susiraukusios, kad baltai pavydžiu Juditos talentų ar kad jos gyvena Šiauliuose ir bet kada galiu į jas atsiremti. Be jų, kaip ir be kitų mylimųjų, išvardintų ir išgirtų anksčiau, nebūtų manęs, tokios, kokia esu dėl jūsų.
Ačiū.

Sena rašliava "Man šypsojosi Apocalyptica"

Perttu, Paavo, Eicca, Mikko, Antero - vardai, žinomi daugeliui mano bendraamžių. Na, kurie jų nežino, tai bent jau grupę "Apocalyptica" yra girdėję. Man nusišypsojo laimė išgirsti ją gyvai.
Pervažiavę skersai visą Lietuvą, įveikę negailestingus apsaugininkų gniaužtus, paaukoję jiems nemažai gėrimų, skėčių, patenkame į užburtąją salą, kurioje auga pelėsiai ir kerpės. Gyva srovė teka ir teka, kol susigeria pro plyšį raudonų plytų sienoje. Patenkame į pilį, kurios aukštus valdovus kažkada užmigdė kapai, tačiau atrodo, kad šiąnakt pilis vėl turi šeimininkus. Aš esu taip arti, kad užuodžiu batų tepalo aromatą, sklindantį nuo jų ką tik išblizgintų "kerzų".
"Sveiki atvykę į "Apocalypticos" pilį! - pasisveikina Eicca. Kas buvo toliau, vieningos nuomonės nėra. Mano mama sako, kad keturios violončelės ir būgnai smogė jai per krūtinės ląstą, kuri ėmė vibruoti. Mano draugai ir aš manome, kad prasidėjo šviesų, žaibų, ugnies ir lietaus muzika. Skamba kūriniai iš naujausio "Apocalypticos" albumo ir senesnės visų mintinai žinomos melodijos. Ritmingai plevėsuoja kiaurai permirkusios mūsų garbanos. Lašai nuo jų tykšta ant scenos, o priešinga kryptimi atskrieja lašai nuo ilgaplaukių muzikantų.
Tai - trečiasis grupės "Apocalyptica" koncertas Lietuvoje, tačiau kai kurie mano pažįstami jau lankosi penktame. Tikri grupės gerbėjai netingi nukeliauti į artimojo ar tolimojo užsienio šalis, kad patirtų širdžiai mielos muzikos ir bendravimo su vienminčiais palaimą.
Panašiai galėčiau apibūdinti ir savo būseną. Mašinai iki paryčių riedant skersai Lietuvą namo, prieš akis mačiau ne tik žaibus, žvaigždes, sinchroniškai mirgančius greitkelio ženklus, bet ir dar kai ką... Galiu prisiekti - klykiant publikai, pilant lietui, griaudžiant perkūnui, buvo viena akimirka. Paavo nusišypsojo man!



Deja, tąkart nepavyko atiduoti jų muzikantams. Tačiau jiems pasisekė vėliau, po koncerto Vilniuje.

Kodėlčiukams

Būsiu neoriginali ir pasakysiu, jog rašau todėl, kad krizė ir taupau popierių. O iš tiesų ir žodis "krizė" jau atsibodo, ir popieriaus aš netaupau, nes šis tekstas pirmiausia atsiranda sąsiuvinyje. Kyla klausimas: kodėl čia rašau? Atsakymas nėra paprastas. Galbūt todėl, kad man trūksta dėmesio. Kitas variantas: tiesiog nuobodžiauju. O gal todėl, kad šiandien paskaitinėjau savo tetos Gabrielės blog'ą (o jis, sakyčiau, tikrai geras) ir pagalvojau, kad reiktų ir man pabandyti. Dar pamaniau, kad be galo seniai ją mačiau ir pasiilgau. Vilniaus taip pat.

Tai yra mano svajonių miestas. Tačiau įrašydama šio dienoraščio pavadinimą negalvojau, jog apkabinsiu Vilnių (nors to nuoširdžiai tikiuosi). Antraštė reiškia tai, jog stengsiuosi siekti to, ko noriu, apie ką svajoju. O tai - ne tik mūsų sostinė, bet ir galybė kitų dalykų: noriu studijuoti lietuvių filologiją ir reklamą, lietuvių filologiją ir suomių kalbą arba tiesiog lietuvių filologiją. Ši svajonė glaudžiai susijusi su Vilniumi; noriu išsiugdyti tokią asmenybę, kuri man pačiai patiktų: atsikratyti baimės būti nesuprasta ir neįvertinta, perdėto savarankiškumo ne laiku ir ne vietoj, žudančio tingumo, noriu būti žmogumi, su kuriuo įdomu kalbėtis, kuris turi savo nuomonę ir nebijo jos pasakyti, kuris nepasimeta išgirdęs krūvą painiai skambančių ir sudėtingų tarptautinių žodžių, kuris moka juos vartoti tam tinkamu metu. Deja, gerais norais pragaras grįstas.

O ŠIS DIENORAŠTIS BUS GRĮSTAS MANO SVAJONĖMIS.