Kodėlčiukams

Būsiu neoriginali ir pasakysiu, jog rašau todėl, kad krizė ir taupau popierių. O iš tiesų ir žodis "krizė" jau atsibodo, ir popieriaus aš netaupau, nes šis tekstas pirmiausia atsiranda sąsiuvinyje. Kyla klausimas: kodėl čia rašau? Atsakymas nėra paprastas. Galbūt todėl, kad man trūksta dėmesio. Kitas variantas: tiesiog nuobodžiauju. O gal todėl, kad šiandien paskaitinėjau savo tetos Gabrielės blog'ą (o jis, sakyčiau, tikrai geras) ir pagalvojau, kad reiktų ir man pabandyti. Dar pamaniau, kad be galo seniai ją mačiau ir pasiilgau. Vilniaus taip pat.

Tai yra mano svajonių miestas. Tačiau įrašydama šio dienoraščio pavadinimą negalvojau, jog apkabinsiu Vilnių (nors to nuoširdžiai tikiuosi). Antraštė reiškia tai, jog stengsiuosi siekti to, ko noriu, apie ką svajoju. O tai - ne tik mūsų sostinė, bet ir galybė kitų dalykų: noriu studijuoti lietuvių filologiją ir reklamą, lietuvių filologiją ir suomių kalbą arba tiesiog lietuvių filologiją. Ši svajonė glaudžiai susijusi su Vilniumi; noriu išsiugdyti tokią asmenybę, kuri man pačiai patiktų: atsikratyti baimės būti nesuprasta ir neįvertinta, perdėto savarankiškumo ne laiku ir ne vietoj, žudančio tingumo, noriu būti žmogumi, su kuriuo įdomu kalbėtis, kuris turi savo nuomonę ir nebijo jos pasakyti, kuris nepasimeta išgirdęs krūvą painiai skambančių ir sudėtingų tarptautinių žodžių, kuris moka juos vartoti tam tinkamu metu. Deja, gerais norais pragaras grįstas.

O ŠIS DIENORAŠTIS BUS GRĮSTAS MANO SVAJONĖMIS.